puldinėti

puldinė́ti, -ė́ja, -ė́jo, pùldinėti, -ėja, -ėjo iter. dem. pulti. 1. intr. H174 kraičioti žemyn: Kai žvaigždelės puldinės, danguj vietos neturės, tai tada, motinėle, aš pas tamstą sugrįšiu LTR(Jž). Ir šuneliai ėst trupučius, kurie puldinė́ja nuog skomios DP116. Ir žvaizdės puldinės iš dangaus brš. 2. intr. PK101, SD381 griuvinėti: Ans ant žemės puldinė́[ja] eidamas J. ║ klupinėti veidą lenkiant prie žemės: Puldinėjo dvidešims ir keturi vyresnieji prieš sėdintį ant sosto GNApr4,10. Jį prašė ant žemės klūpodamas arba puldinėdamas ant žemės DP223. | Ji puldinėjo ant kelių (klupinėjo) prieš kiekvieną įeinantį trobon, raudojo, bučiavo nepažįstamų žmonių batus J.Dov. Visas svietas jam ant kelių puldinės SGII10. 3. intr. pakartotinai mestis, šokti kuria nors kryptimi: Kai važiavo per sodžių, visi puldinėjo prie langų ir, bijodami pasirodyti, žiūrėjo iš tolo A.Vien. Visi nerimavo, balsiai šnekėjo ir puldinėjo prie kiekvieno naujai pasimaišiusio žmogaus A.Vien. Tėvas ir dukrelė puldinėjo vienas antram į glėbį rš. Puldinėjo ant uolų įsismaginusios bangos A.Vien. | prk.: Vis pùldinėjo į lenkų kalbą (griebdavosi lenkiškų žodžių) mūso grapaitė, šnekėdama žemaitiškai Štk. ║ bėginėti, lakstyti kaitaliojant kryptį, mėčiotis, blaškytis: Puldinė́ja tai prie vieno, tai prie kito darbo, bet vis ant vietos Šl. Tai dirbk rimtai, o ne puldinė́k – kas iš tokio tavo darbo! Dg. Tokia iš jos šeimininkė: tik puldinė́ja puldinė́ja po namus, o padaryti nieko gero nepadaro Vdžg. Jau susimildama taip nepuldinė́k, nedega, paspėsi! Skr. Vaikai nusigandę puldinėjo kaip višteliai Sz. Vargšas paukštelis balsu skundėsi netekęs laisvės, puldinėjo ir daužėsi į geležinius narvelio virbalus J.Balč. Užgavo į varpą. Kaip nesujus žmonys, kaip neims puldinėti kaip skruzdys, užgavus skruzdyną Žem. Paspartutas puldinėjo, lakstė drebėdamas, kad nepavėluotų J.Balč. Baisėlė puldinėjo pryšu pryšais jo pėdomis, bet ir šį kartą žmogaus nerado S.Dauk. Valstiečiai puldinėja po krautuves, stengdamiesi greičiau apsipirkti rš. Pradėjo puldinėt ir šen, ir ten, ieškodamas pagalbos V.Kudir. Puldinėja kaip akis išdegus LTR(Rs). Puldinėja kaip avelė be dūšios LTR(Pšl). | Dabar liga man po visą kūną puldinėja: čia dantis gelia, čia kojas suka, čia galva svaigsta Vkš. Nervai – tie pùldinė[ja] visur Yl. ║ bėgioti prie vieno, prie kito labai prašant, maldaujant: Aš puldinėjau pas daktarus, ieškojau liekarstų, bėginėjau ir teip užgaišau Tat. Jis prie visų puldinė́ja Pbr. ║ bėgioti rūpinantis, prižiūrint: Vieni seni, kiti maži, apie visus puldinė́k ir puldinė́k – gali iš kojų išeiti Gs. Kap buvai mažas, tai kap paukštė apie savo lizdą, tep aš apie tave puldinė́jau Arm. Nepuldinė́k tiek apie mane Alk. Tie ponai, kurie pirma juokėsi iš jo ir per neišmanėlį laikė, dabar pradėjo apie jį puldinėti ir stebėtis jo atradimu Mš. 4. intr. smarkiai imtis ką daryti: Susispyrus darbymetėm reikia ir še, ir te puldinėt Antš. Nesveikas, o kaip puldinė́[ja] pri darbų! Krš. Puldinė́si pri darbų – vėl susirgsi Krš. | refl.: Kas nespuldinė́ja [į darbus, į uždarbius], tai nieko ir neturi Lp. 5. tr., intr. dažnai mestis ant ko norint nugalėti, sunaikinti: Kryžiuočiai nesiliovė puldinė́ti mūsų krašto DŽ. Beveik du šimtmečius Kaunas buvo nuolat puldinėjamas ir niokojamas rš. Jį, grįžtantį pavakarėje, užpuolė juoda kiaulė, kuri puldinėjo vežimą SI336. Kai tik prilipė an avilį, tuoj širšuoliai pajuto ir ėmė tai vienas, tai kitas puldinėt an čigono BsPII269. Puldinė́ja uodai, bus šilta jau Dv. 6. intr. kabinėtis, priekabiauti: Nepuldinėk tu taip ant jos Kp. Prisisprogęs bepuldinė́[ja] Krš.

◊ į kójas (į keliùs) puldinė́ti iš pagarbos, nusižeminimo ar ko maldaujant klupinėti, kristi veidu žemyn: Regėdamas Korneliusą ..., puldinė́jantį kójump jo, idant jam kloniotųs ..., atatiesė jį DP536. Puldinėjo (puolinėjo) dukterėlė močiutei keliuosna J.Jabl.

po akimìs puldinė́ti klupinėti, žemai nusilenkti atiduodant pagarbą: Ir mes puldinė́kimeg po jo akim̃ DP63.

\ puldinėti; antpuldinėti; apipuldinėti; atpuldinėti; įpuldinėti; išpuldinėti; nupuldinėti; prapuldinėti; pripuldinėti; supuldinėti; užpuldinėti